Restoranas „Neringa“ atidarytas 1959 lapkričio 6 d. Vilniuje. Projekto koncepto, pavadinimo ir įgyvendinimo autoriai – broliai architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. „Neringos“ pavadinimą įkvėpė tuo metu pasirodžiusi Mykolo Sluckio knyga „Milžinai nenorėjo karaliais būti“, pasakojanti Kuršių nerijos atsiradimo legendą.
„Knygos veikėjai buvo du mylimieji Neringa ir Naglis. Mums labai patiko ta legenda, tuo labiau, kad nuo vaikystės su tėvais vasarodavome Neringoje. Taip ir prilipo pavadinimas. Neringa tai jūra, kopos, smėlis, žydras dangus, meldai. Kuriant interjerą buvo galima žaisti formomis, netaisyklingomis linijomis.“ – Algimantas Nasvytis
Interjero sprendimus architektai kūrė ne vieni. Prie kūrybos ir projekto įgyvendinimo prisidėjo nemažai architektų bičiulių, įvairių specialybių dailininkų, dekoratorių, keramikų, skulptorių, tekstilininkų. Apgalvotos detalės, lengvų, paprastų formų minkšti baldai, neįkyriai sklindanti šviesa, gyvi žalumynai kuria jaukią restorano atmosferą. Restoraną sudaro dvi salės – mažosios salės galinėje sienoje akys krypsta į Juozo Kėdainio sukurtą skulptūrinį reljefą, kuriame vaizduojamas poilsis pajūryje. Didžiosios salės sienas Neringos ir Naglio legendos motyvais ištapė dailininkai Vladas Jankauskas ir Vytautas Povilaitis. Baldų ir sienų tekstilės gobelenus sugalvojo ir išpildė dailininkas-tekstilininkas Vladas Daujotas. Restorano barą puošiančius stiklo vitražus, kuriuose vaizduojamas povandenis jūros gyvenimas, 1959 m. sukūrė Antanas Garbauskas.
Josifas Brodskis
KAVINĖ „NERINGA“
Laikas įeina į Vilnių pro kavinės duris,
lydimas tarškesio indų, peilių ir šaukštų,
ir erdvė, prisimerkusi kaip tvarkdarys,
nužvelgia jo pakaušį iš aukšto.
Apvalkui plyšus, kruvinas skritulys
apmiršta virš čerpių stogo gruoblėto,
ir Adomo gūžys paaštrėja, lyg
veide vien profilį regėtum.
Ir, lydekai paliepus valdingu žodžiu,
padavėja su bliuzele batisto
miklina kojas, nukėlus jas nuo pečių
vietinio futbolisto.
Vertė Gintaras Patackas
Restoranas garsėja ne tik savo menine verte, jo legendą kūrė ir „Neringos“ lankytojai – intelektualai, meno ir kultūros žmonės. Čia mėgo rinktis rašytojai, poetai, dailininkai, muzikai, mokytojai, gydytojai, aktoriai.
Restorane „Neringa“ nuo seno vykusios kultūrinės diskusijos, tačiau bene svarbiausia buvo bręstanti politinė kitamanystė. Čia vykdavo okupacinės valdžios ne itin toleruojamos džiazo muzikos koncertai, kurie prasidėjo nuo Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo trio ir tapo neatsiejama restorano dalimi.
1970 m. lapkričio 5 d. restorano interjeras įtrauktas į Lietuvos architektūros paminklų, saugojamų valstybės, sąrašą. „Neringa“ visuomet garsėjo tiek restorano dizainu, tiek atmosfera, dėmesiu etiketui, serviravimui, maisto paruošimui.
2017 m. restoranas „Neringa“ kartu su viešbučiu užvėrė duris pastato rekonstrukcijai. Jos metu, išlaikant pastato istorinę vertę, atkurti originalūs architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių sumanymai, restauruotos interjero detalės, sienų tapyba. Išsaugotas unikalus paveldas, tuo pačiu įdiegiant naujausias modernias technologijas, užtikrinančias saugumą ir patogumą restorano svečiams, bei darbuotojams.
Restoranas siūlo puikų maistą, aukščiausią aptarnavimo klasę ir originalią klasikinę aplinką. Be naujų, kas sezoną atnaujinamų, patiekalų restoranas didžiuojasi dar prieš 50 metų pradėtais gaminti patiekalais, kurie išliko populiarūs iki šiandien.
